Mados istorija

                                 MADOS AUTORITETAI

  Visi mados autoritetai buvo intelektualai. Jie visada turėjo intelektualų požiūrį ir buvo motyvauotai ambicingi. Jų sąrašą reikėtų pradėti nuo prancūzų dizainerio PAUL POIRET (Pol Puarė), kuris tituluojamas pirmuoju drabužių dizaineriu. Šis kūrėjas išlaisvino moteris iš korsetų. Jis ypatingą dėmesį skyrė proporcijoms, saikingoms detalėms ir, be abejonės, kokybiškam pasiuvimui. 

  Dizainerė Jeanne Lanvin (Žana Lanven) kurti drabužius moterims pradėjo sulaukusi 30m. 1926m. ji ėmė kurti vyrišką madą. Nuo to laiko Lanvin mados namai tapo pirmaisiais mados namais, kuriuose galėjo apsirengti visa šeima. Šiuos namus net ir po 100m. valdo viena šeima.

  Kita drabužių dizainerė, palikusi gilų pėdsaką mados istorijoje, yra, prancūzė Madeleine Vionnet (Madlena Vjonė). Ši kūrėja, anot mados istorikų, buvo sukirpimo meistrė. Ji sugalvojo būdų, kaip sukirpti audinį įstrižai. Be to, ji subtiliai derino drabužių kirpimą su minkštomis draperijomis. 

  Legendinė asmenybė ir talentinga kūrėja buvo Coco Chanel (Koko Šanel). Ji įsimintina dėl kategoriškų pasisakymų, ir dėl originalaus dizaino. Dizainerė žinojo, kaip turi atrodyti elegantiška moteris. Jos sukurti grožio receptai nesensta iki šiol: juoda suknelė, perlų karoliai ir kvepalai Chanel No.5

1. Paul Poiret

2. Jeanne Lanvin

3. Madeleine Vionnet

4. Coco Chanel

5. Elsa Schiaparelli

6. Marcel Rochas

7. Christobal Balenciaga

8. Pierre Balmain

9. Christian Dior 

10. Jacques Fath

ANTIMADA

  Antimada- tai sąmoningas protestas prieš visuomenėje priimtas normas ir papročius.  Šios krypties šalininkai dažnai kaltinami dėl blogo skonio propogavimo, tačiau tikrasis antimados veidas- nerūpestingas ir atsainus požiūris į etiketą.

  Antimados pradžia siekia XVIIIa. pabaigą, Prancūzų didžiosios revoliucijos laikotarpį, kuomet  didžioji dalis maištingo jaunimo protestavo prieš tuometines visuomenės normas. Toks jaunimas buvo vadinamas „auksiniu jaunimu“. Tai buvo revoliucijos metu praturtėję žmonės. Jie pernelyg didelį dėmesį skyrė aprangai, kuria stengdavosi atskleisti savo įsitikinimus. Vyrai mėgo didžiules kaklaskares, kurias rišdavosi taip, kad pridengtų smakrą, taip pat trumpus frakus, labai prigludusias kelnes, manieringą apavą. Jaunos moterys tuomet atsisakė korsetų, kojas puošė apyrankėmis, kaklą- ryškių spalvų kaspinais, o peršviečiamo batisto suknias derino su raudonos spalvos šaliais. Šios vadinamųjų „neįtikėtinųjų“ mados atstovai, vyrai ir moterys, trumpai nusikirpdavo plaukus užpakalinėje pakaušio dalyje, taip protestuodami prieš mirties bausmę, o tiksliau- prieš giljotiną.

  Antrojo pasaulinio karo metais, apie 1941m., Amerikos emigrantai, daugiausia atvykėliai iš Lotynų Amerikos ir juodaodžiai, protestuodami prieš rasinę diskriminaciją, sukūrė uniformą zoot suit. Kostiumas turėjo rodyti, kad jie yra taikūs žmonės, nes kariavo tik „baltoji“ Amerika. Zoot suit- tai keliais dydžiais per didelis švarkas (dažnai iki kelių), plačios, į apačią siaurėjančios, dėvimos virš liemens linijos kelnės ir marškiniai su didele apykakle. Šis aprangos variantas tapo itin populiarus tarp džiazo muzikantų Amerikoje, vėliau ir Europoje. Tokį kostiumą jaunystėje dėvėjo garsus aktorius ir dainininkas Frank Sinatra (Frenkas Sinatra).

  Antimados šalinikais tapdavo ir skurdo varginami žmonės. Taip XXa. 6deš. Pradžioje Europoje ir Amerikoje sukilo vadinamoji „dykinėtojų karta“ (beat generation). Afišuodami skurdą ir negebėjimą dalyvauti visuomeniniame gyvenime, beat generation atstovai dėvėjo purvinus drobinius drabužius, megztinius iš grubios naminės vilnos, vyrai neretai užsiaugindavo ilgas barzdas.

Zoot suit maištas

MADA IR KINAS

Daugybė talentingų menininkų kino pramonėje sėkmingai įgyvendino kūrybines ambicijas.  Jų teigimu, be talentingų kostiumo dailininkų Holivudui nebūtų pasisekę pelnyti populiarumo. Profesionalūs kostiumo dailininkai gebėjo iš aktorių padaryti tikras dievaites, kurios būtų kopijuojamos visame pasaulyje.

  Vienas garsiausių Holivudo kostiumų dailininkų buvo Gilbert Adrian (Gilbertas Adrianas), nuo 1928 iki 1942m. dirbęs kino kompanijoje MGM. Šis kūrėjas turėjo ypatingą talentą paslėpti trūkumus ir pabrėžti privalumus. Puikus to pavyzdys- aktorė Džoana Kroford. G. Adrian sugalvojo efektingą būdą paslėpti  jos plačius pečius. Jis aktorės suknią papuošė organzos raukiniais, kurie dengė pečius. Tokia suknia ne tik paslėpė plačius pečius, bet ir vizualiai sumažino klubų apimtį. Džoanos Kroford įvaizdis tapo to meto etalonu, o G. Adrian kuriami drabužiai išpopuliarėjo už Holivudo ribų.

  XXa. 3 ir 4deš. kino kompanijai Paramount atstovavo kostiumų dailininkas Travis Banton (Trevis Bentonas). Šis dailininkas kūrė stilių legendinėms aktorėms Marlenai Ditrich, Dženetai Makdonald, Kerolei Lombard, Mirnai Loj. Jo sukurtos suknios iš balto šilko ir nėrinių puikiai pabrėždavo kūno linijas. Tokias suknias galima išvysti miuzikle „Love me tonight“.

  Travis Benton pasitraukus iš kino pramonės, jį pakeitė buvusi asistentė Edith Head (Edita Hed). Ši kostiumų dailininkė dar vadinama koordinatore tarp aktorių, nes darė įtaką režisieriams, be to, puikiai spręsdavo kitų širdies reikalus. Kadangi mokėjo laikyti paslaptis, susidraugavo su daugeliu garsenybių. E. Hed buvo talentinga dailininkė: ji 35 kartus nominuota Oskarui ir 8 kartus jį gavo.

   Iš tiesų 3 ir 4 XXa. dešimtmečiai  buvo mados ir kino pakilimo metas. Tuo metu susiformavo Hollywood Glamoure stilius, kuris vis dar įkvepia mados kūrėjus ir kino žvaigždes.

Gilbert Adrian

 Travis Banton

 Edith Head

 Hollywood Glamour stilius

AUKŠTOJI MADA

  Aukštoji mada- tai drabužių kūrimas išskirtiniams, priveligijuotiems žmonėms. Ji prieinama tik kilmingiems turtuoliams ir įtakingoms garsenybėms ir prancūziškai vadinama haute couture. Haute couture pradininku laikomas krinolino karaliumi tituluotas, garsiausias XIX amžiaus drabužių dizaineris Charles Frederick Worth (Čarlzas Frederikas Vortas). Šis kūrėjas buvo pirmasis dizaineris vyras, kūręs išskirtinai prabangią moterišką madą. Jis tapo pavyzdžiu daugeliui „aukštojo siuvimo“ firmų, kurios jungėsi, formuodamos aukštosios mados atmosferą. Haute couture pradžia siejama su Č. F. Vorto mados namų įkūrimu 1858m. Aukštosios mados asociacija buvo ypač uždara, o klientams reikėjo turėti išankstines rekomendacijas. La couture buvo nepasiekiama mados kritikams, todėl „aukštojo siuvimo“ meistrai niekieno nevaržomi tenkino visas užgaidas ir fantazijas.

  Aukštoji mada gyvuoja daugiau nei 100 metų. Įstojimas į šią asociaciją laikomas didžiausiu kūrėjo įvertinimu. Asociacija taiko narių kandidatų sistemą. Kandidatai neretai laukia dešimtmečius, o daugelis taip ir miršta nesulaukę savo žvaigždės valandos. Šiai asociacijai priklauso garsiausi mados namai, kas sezoną kuriantys aukštosios mados kolekcijas. Aukštosios mados namais oficialiai vadinami tik dvylika mados namų: Balmain, Chanel, Christian Dior, Christian Lacroix, Emanuel Ungaro, Louis Feraud, Givenchy, Hanae Mori, Jean-Paul Gaultier, Jean-Louis Scherrer, Torrente, Yves Saint Laurent. Visi jie varžosi dėl klientų, pajėgių įsigyti hauter couture. O jų visame pasaulyje yra apie du šimtus.

Charles Frederic Worth

RAUDONOSIOS SPALVOS MAGIJA

Visada madinga raudona spalva- tai gyvenimo, meilės, valdžios spalva. Jokia kita spalva taip nežavėjo rašytojų, poetų, menininkų ir mada besidominčių žmonių įvairiose epochose.

  Kultūros istorija pateikia įvairiausių šios spalvos atspalvių: kerminas, kraplakas, bordo, purpuras, skaisčiai raudona ir kitokie atsplaviai. 1587m. vasarį Škotijos karalienė Marija Stiuart pakilo į sostą, pasipuošusi kraujo spalvos suknia su pirštinėmis tam, kad jos įvaizdis nenublanktų iki paskutinio atodūsio. Rezultatas pranoksta lūkesčius: du su puse amžiaus raudona spalva buvo nepasiekiama daugeliui žmonių. Tabu sulaužė prancūzų dendis  Barbe D‘Oreville (Barbis Dorevilis), XXa. pradžioje viešai pasirodęs su kraujo raudonumi pirštinėmis.

  1830m. vienoje premjeroje pradedantis poetas Theophile Gautier (Teofilis Gotjė) šokiravo žiūrovus savo apranga. Jis išdrįso pasirodyti scenoje dėvėdamas ryškiai raudoną liemenę. Mat „Legendoje apie raudoną liemenę“ buvo scena, kaip siuvėjas stengiasi atkalbėti poetą nuo raudonos spalvos drabužių, teigdmas, jog tai nemadinga. Tuomet T. Gautier ir atkirtęs, kad jam tai nerūpi ir dar- kad  po jo pasirodymo su raudona liemene ši  spalva taps madinga. Įvyko baisus skandalas.

  Raudona spalva kultūros istorijoje buvo labai svarbi. Ji buvo mėgstama visose epochose, tačiau simbolizavo skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, senajame Egipte ji reiškė žemę, sausrą, kartais badą, o viduramžiais ji tapo meilės, kurią širdyje uždega Šventoji dvasia, simboliu, taip pat Kristaus kančios simboliu.

  Raudona spalva visuomet buvo siejama su prabanga. Ypatinga retenybe buvo laikomas karmino raudonis. Ši spalva buvo išgaunama iš miniatiūrinių vabzdžių košenilų, kurių reikėdavo surinkti galybę, kad būtų galima nudažyti vos kelis metrus audinio. Ši spalva labai sodri. Vis dėlto tikrasis lyderis, prieinamas tik visagaliams, buvo purpuras. Persų karalius Darijus Pirmasis, kariavęs V amžiuje prieš Kristų, buvo uždraudęs dėvėti purpurinės spalvos drabužius. Tik jis vienas galėjo mėgautis purpuru kaip neribotos valdžios simboliu ir begalinių turtų ženklu. Purpuras buvo išgaunamas iš Viduržemio jūros moliuskų, lotyniškai vadinamų Murex bradaris. Jie buvo renkami iš jūros dugno. Iš 1000 tokių moliuskų buvo galima paruošti 1 gramą ekstrakto, kurį praskiedus galėjai nudažyti vos kvadratinį metrą audinio. Purpuras, kainuojantis brangiau už auksą, reiškė neginčijamą valdžią, todėl šios spalvos drabužiai buvo perduodami iš kartos į kartą. Ne šiaip sau ši spalva tapo pagrindine popiežiaus garderobo spalva.

  Apie raudonos spalvos svarbą byloja pasaulinės mados tendencijos. Kiekvieną sezoną raudona spalva tarsi chameleonas keičia atspalvį ir nepraranda savo aktualumo.

 Karmino raudonio spalva